Gruzijon

IMG_0275.jpg

Į Kutaisį WizzAir kainos prasideda nuo penkiolikos eurų. Ne sezonas, prie Juodosios jūros dažnokai lyja, o sausio-vasario sandūroj netikėtas šaltukas su sniegu Adžarijos subrtopikuose paretino ir taip negausų keliautojų būrį. Nuodėmė nepasinaudot tokia proga ir nenulėkt pas gruzinus, juolab, kad Vakarų Gruzijoj dar neteko lankytis. Wizz’ai, kaip ir ukrainiečių linijos, nereikalauja dviračio pakuot į dėžę, tam tikslui naudoju pakavimo plėvelę. Didelis rulonas supakuota.lt kaštuoja apie 5 eurus, jo užtenka dviem pakavimams. Patogu: nereikia eikvot pinigų taksi, į oro uostą atvažiuoji savo dviem ratais, supakuoji dviratį ir terbas į vieną didžiulį gniutulą, atiduodi lėktuvan, o atskridęs vieton iškart turi transportą. Dviračio pakavimas trunka apie pusvalandį. Aš paprastai pedalus persuku į vidinę švaistiklių pusę, išleidžiu kažkiek oro iš padangų, o vairą perkabinu ant TT skersinio lygiagrečiai ratams, terbas privynioju per vidurį, balniuko nejudinu. Wizz’ai tą gniutulą apmokestina kaip sportinį inventorių, be to, riboja svorį iki 32kg. Gabaritai irgi ribojami, tik nepamenu kiek konkrečiai. Per keliolika skrydžių tokiu būdu supakuoto mano plentinuko nematavo. Niekada nenuiminėjau ratų. O ukrainiečiai tą gniutulą netgi veža nemokamai. Į Ciurichą per Kijevą ir atgal nesumokėjau nė cento papildomai. Pradžioj būdavo nedrąsu, kad nenulūžtų kokia detalė, galiausiai įsitikinau, kad taip suvystytas dviratis globojamas atidžiau ir atvyksta mažiau apdraskytas, nei kartoninėj dėžėj. Jeigu atgal planuoju vykt iš to paties oro uosto, tai plėvę skeliu per pusę, vieną jos dalį įkomponuoju į gniutulą, o nuvykęs į vietą paslepiu krūmuose prie oro uosto. Iš supakuota.lt sandėlio reikia nepamiršt pasiimt tuščią tūtą, jie visuomet turi sandėlyje. Beje, sandėlis Vilniuje strategiškai įrengtas greta oro uosto, Dariaus ir Girėno gatvėj. Galima plėve pasirūpint ir iš anksto, patogu nusipirkti internetu. Rankutėm plėvelę visai nesunku pervyniot, tik rulonas gaunasi kurkas puresnis ir užima daugiau vietos. Naujai atvyniotas gabalas naudojamas skrydžiui pirmyn. Pusę nustatyt galima svarstyklėmis arba vizualiai. Orientacijai paveikslėlyje žemiau yra du vienodo ilgio gabalai: kairėj – rankinis, dešinėj – gamyklinis.

IMG_0244

Į Kutaisį lėktuvas skraido pirmadieniais. Iš Vilniaus išlekia šeštą ryte, reikia oro uoste būt apie pusę penkių, kad užtektų laiko vyniojimui ir registracijai. Sekmadienį visą dieną drėbė šlapdriba, tik vėlai vakare trupučiuką aprimo. Jau maniau, teks dviratį tvarstyt namie ir oro uostan grūstis uberiais. Nedrąsu taip: nežinia koks automobilis bus, ar tilps tas dviratis ar ne, vairuotojo reakcija irgi nenuspėjama. Trečią ryte termometras rodė nulį, gatvės šlapios, tik kiemai slidūs, tai atvykau ant savo dviejų ratų be nuotykių.

IMG_0247

Tuo pačiu ir naujus plonyčius antbačius išmėginau. Bateliais vasariniais avėjau, nelabai nenorėjau per saugumo patikrą šlapiom kojom pėduot. Anbtbačiai savo darbą atliko kone idealiai, tiesa, kelias neilgas, per pedalų sagteles paduose šiek tiek drėgmės įvarvėjo, bet ne kritiškai, kad kojinės permirktų kiaurai.  Susipakavau itin operatyviai, jau susigulėjo šioks toks įdirbis.

IMG_0249

Kylant lydėjo bjauri šlapdriba, užtat virš debesų pasigrožėjau nuostabiu pilnaties mėnulėlydžiu. Ant tiek įspūdinga, kad, nukarinęs žandikaulį, net nupaveiksluot nesusiprotėjau.

 

Iš Naujininkų iki Kopitnari  skrist apie tris valandas . O ir laikrodžio rodykles išsyk per porą valandų reikia persukt nusileidus. Taigi, šeštą išskridus iš namų, čia jau – vidurdienis. Muitinė nesikabinėjo, imigraciją pralindau nedelsiant, dviratį sustačiau labai greitai. Namie šiek tiek patobulianau Arkel bagažinę, dabar turėtų patikimiau laikyt, uodega trupučiuką aukštyn užkelta bus. Priekinio krepšelio anei kuprinės neėmiau, Visa manta – keli rūbeliai ir nemažai elektronikos: laptopas, du telefonai, pakrovikliai, rezervinis powerbank’as išmaniąjai technikai ir prožektoriukams, nes dienos dar trumpos. Susitvarkiau valiutinius reikalus, nusipirkau interneto SIM. Telefoninė mergaitė padėjo apmokėt ir net savo larį uždėjo, aš tik popierinių turėjau. Paaiškino, kad mokėjimo automatas grąžos nedalina, tai savo interneto planui būčiau prateriojęs net devynis larius. Štai čia labai pravertė pirmasis mirkro buteliukas kažkokios LY trauktinės, kurių buvau keletą apdairiai įsimetęs. Išlindus iš terminalo pastato iškart prisistatė alkanų šunų būrelis. Dar turėjau kažkokios nelabai skanios dešros iš Vilniaus, tai ją kartu su šunėkais ir  subaigėm. Priėjo smalsūs taksistai. Nors ir matė, kad aš jų transportu nevyksiu, visvien pakalbino, pasiūlė maršrutų, paaiškino, kurie keliai mažiau apkrauti fūrom, vaizdingesni. Vienas iš pirmųjų klausimų buvo: “Gruzinskij vino pjošj?”. Vaišių mandagiai atsisakiau, nesiruošiau gaišt laiko, norėjosi pajūrin. Pats Kutaisis už beveik 20-ties kilometrų nuo Kopitnario rytų pusėn, o man reikėjo į vakarus, tai apsilankymą ten nutariau palikt kelionės pabaigai arba išvis kitam kartui. Pats pasukau link Poti uostamiesčio. Beslėpdamas likusią plėvelės dalį pakelės krūmuose buvau užkalbintas pro šalį važiuojančių šveicarų dviratininkų porelės. Trumpam šnektelėjom, jie keikė šios dienos darganą, bet vakarykštis vėjas  buvo dar bjauresnis. Jau metus keliauja dviračiais, aplankė Uralą, o dabar keltu atplaukė iš Ukrainos į Batumį ir vyksta Gruzijos glūdumon, vėliau gal Azerbaidžanan. Neįsiminiau maršruto. Nustebo, kad aš dar tik 10 minučių Gruzijoj, paaiškinau, kuo užsiimu krūmuose ir išsivažinėjom į skirtingas puses.

Mano tikslas šiai dienai buvo pasiekt Juodąją jūrą ir apsistot kokiam nors pakrantės viešbutėly. Ne sezono metu ten pigu ir nakvynės vietų turėtų būt begalės. Pasinaudojęs taksisto patarimu, už Samtredijos pasukau Poti link. Pradėjo lyt. Užsimaukšlinau plonuosius antbačius, bet vandens buvo užtektinai, kad pro padus ir viršų prasisunktų į kojines ir permerktų kojas.

Samtredia miestely prasidėjo pakelės prekyba buteliais su skysčiu. Kambodžoj tai būtų degalinė, o gruzinai tokiu būdu parduoda vyną. Tiesą sakant, taip spėjau, patingėjau patikslint, gal ir benzinas čia, nes naminį vyną kitur matydavau parduotuvėlių lentynose. Paklausiu kitąsyk.

IMG_0256

Viena jaukesnių apleistų autobusų stotelių – puiki vieta atsipūst, pralaukt stipresnę liūtį. Karvės, kaip ir šunys, žąsys, kalakutai ar kiaulės ir kiti skanėstai, pakelėse vaikštinėja laisvai, niekas jų neriša. Mielai užsuka ir pastogėn, matosi pyragų prikepta:

IMG_0264

Čia po stogeliu radau ir mažutį šunelį. Iš pradžių pamaniau, kad nugaišęs: visai nejudėdamas gulėjo po suolu. Bet pakalbinus, pradėjo žiovaut ir inkšt.

IMG_0261

Iki Senaki važiavau nuobodžiu keliu, lydimas nuobodaus lietaus. Nebuvo šalta, tiesiog įkyrėjo braukt lietaus lašus nuo akinių. Prasidėjo bestogės autobusų stotelės, tačiau atpūtai radau keletą pakelės prekybininkų būdelių. Šioji buvo puošniausia, užsukau, apsitvarkiau dviratį. Dar bent pora mėnesių praeis, kol kioskiukai pradės tarnaut savo tiesioginiams šeimininkams.

IMG_0267

Ties Poti baigėsi lietus, stiprokas vėjass kaip mat išdžiovino drabužius. Paklausęs patarimų, patį miestą aplenkiau ir numyniau link Kobuleti. Vienoj užeigoj paaiškino, kad Kobulety tikrai rasiu kokybišką nakvynę pigiai. Žemėlapis rodė dar apie 40 kilometrų, nors kavinės savininkė užtikrintai paskelbė, kad atstumas yra perpus trumpesnis, tik 20 kilometrų. Į ginčą nesivėliau, visgi įsitikinau, kad Gruzijoj geriausiai kelio atstumus ir trukmę žino išmaniukas.

Temstant vėjas visai nurimo.  Paliastomi ežero platybes padabino vieniša vakaro žvejų valtelė:

IMG_0273

Pagaliau ir Juodoji jūra ties Maltakvos žiotimis:

IMG_0275

Iki Kobuleti gerą valandą važiavau tamsoj, kelias nebuvo itin apkrautas, kiek nustebino sutiktas pilnas žmonių traktoriukas. Visi klegėjo, traktoriukas važiavo prieš eismą ir be šviesų. Aš pats buvau gerai apsišvietęs, tad incidentui įvykti lemta nebuvo.

Kobuletyje truputėlį sugaišau ieškodamas nakvynės. Žinoma, paskubom nepavyko išsirinkt geriausio varianto, bet kambarėlis pasitaikė nebrangus, jaukus, beveik suremontuotas. Sutemus gerokai atvėso, o minti tamsoj tenka lėčiau, savaime suprantama, kūnas vėsta sparčiau. Kambary termometras terodė +5 laipsnius. Šeimininkė užkūrė kondišiną, o aš išlėkiau miestelin pavalgyt. Neaptikau jokios padorios užeigos (o gal nemokėjau ieškot), tai tiesiog nusipirkau batono su dešra, bananų, granatų sulčių ir uriukų. Vonios kambarys taip ir neįšilo – kondicionieriaus oras jo nepasiekia. Cementinės grindys buvo beprotiškai šaltos, tai maudynes duše atidėjau kitam vakarui. Be to, neradau nei muilo nei šikpopierio, nors skelbimas išdavė, kad pastarojo kartais būna:

IMG_0286

Susiruošęs miegot neaptikau antklodės, sulankstoma lovelė buvo užtiesta tik užvalkaliukais. Šeimininkė turbūt užmiršo. Nebenorėjau jos žadint, įlindau į kažkokį sandėliuką, jame pasiknisęs aptikau ir šiltą dekį. Susirangiau miegot apie vidurnaktį.

IMG_0280

 

Pirmoji kelionės diena, numyniau 131 kilometrą.