Turkijon. Findikli pas Mehmetą.

IMG_0389_thumb.jpg

Puikiai išmiegojau naktį, atsikėliau gerokai prašvitus. Gal dėl to, kad mažokai miegojau praeitą naktį, o gal organizmas pakluso fiziologiniam laikrodžiui. Jau dešimt metų gruzinai laikrodžio rodyklės vasarai nepersukinėja, todėl šiuo metu tarp Vilniaus ir Tbilisio laiko yra dviejų valandų skirtumas, o nuo kovo, kai pareguliuosim savo laikrodžius, mus teskirs viena valanda.

Čia mano gryčia Kobuleti. Pirmam aukšte parduotuvėlės, antram gyvena šeimyna, trečiam įkurdino mane.  Būčiau turėjęs licenciją HAM radijai, būčiau labai tuo apsidžiaugęs.

IMG_0290

Pats Kobuleti – ramus kurortinis miestelis, jaukus net vasarį. Dar geras mėnuo ir viskas čia pasidabins subtropikų pavasario spalvomis. Prieš keletą metų Kobuleti meras buvo pasiūlęs Palangai tapti seseriniu miestu, bet Palanga ant to pasiūlymo padėjo skersą, tuo nuvildama kobuletiečius. Ieškant analogijų su Lietuvos pajūriu, Kobuleti labiau atitiktų Šventąją, o Batumis – Palangą. Viešbučių ir knaipių gausa išduoda koks poilsiautojų antplūdis čia būna vasarą.

Akcentukas, kuris labai pralinksmino, tai gatvės skirtukas iš virvės. Virvagaliai tiesiog numesti skersai gatvės ir atlieka gulinčio policininko vaidmenį:

IMG_0291

Džigitai, beje, nors ir aplamdytom mašinom, be priekių, galų, be lempų, visus dirbtinius stabdymo kalnelius pervažiuoja pabrėžtinai lėtai ir atsargiai. Tas stiliukas itin disonavo bendram eismo fone. Ir stebėjau tai ne vienoj vietoj. Turkijoj neveikia.

Šiandien nepalyginamai gražesnė diena už vakarykščią. Ir prognozės palankios. Pasipusčiau padus ir numyniau Batumio link. Perkopus vieną nemenką kalvą, turėjo pasitikt ir antroji tarp Chakvi ir Makhindžauri, apdainuota keliuose aprašymuose www.crazyguyonabike.com svetainėj. Vietoj to mane išdidžiai pasveikino nepererdviausias šviežiai išgraužtas tunelis. Neilgas, kelių šimtų metrų, bet nedrįsau važiuot kartu su fūrom, užšokau ant išdaužyto šaligatvio. Plytelės suklotos virš komunikacinės tranšėjos, minkštos ir apdaužytos, tarpuose kur plytelių nėra – žiojėja šuliniai. Labai didelio atsipalaidavimo kirsdamas šią atkarpą nepajaučiau.

IMG_0299

Nemenkai kainuot turėtų tuneliostatyba, nes nuo senų laikų Makhindžiaurį ir Kobuletį jungia siaurutis geležinkelio tunelis ar pora. Traukinio nepaleisi serpantinais.  Galėtų leist dviračiams prasilėkt šalia bėgių, tarpuose tarp traukinių.

O tuomet tarpuose tarp medelių jau ryškėja Batumio kontūrai:

IMG_0300

Korilistskali žiotys. Įdomus kvapas, daugybė alkanų žuvėdrų:

IMG_0306

Miesto dviratukų automatai Batumyje įrengti senokai ir veikia kiaurus metus, batumiečiai turi ilgą ir kokybišką krantinę, pritaikytą pėstininkams, įvairių pakraipų riedutininkams ir dviratininkams.

IMG_0308

Greta tako ir žuvų turgus, veikia kasdien iki vėlumos. Keptos žuvies būtų tekę laukti iki vėlumos, šviežios neturėjau kur įsidėį, be to, nežinia ar būčiau radęs kur paruošt Turkijoj. Prekybininkai mielai leidosi paveiksluojami, užsiminiau, kad grįždamas gal ir užsuksiu.

IMG_0316

Pats žuvies turgus palei uostą (svarbiausią Gruzijos uostą, beje), gatvės nėra plačios, tačiau raudonas dviračių takelis labai pravertė greitai pasiekt Batumio centrą. Manau, kad tas takelis įrengtas ir taip siauro, apkrauto kelio sąskaita pavieniams dviratininkams sezono metu ir turėtų gerokai erzint vairuotojus dėl nevykusio kelių inžinierių sprendimo

IMG_0318

Batumio gondola:

IMG_0326

Cente pakrantė jau kvėpuoja pavasariu, nors žmonių antplūdžio kolkas nesijaučia:

IMG_0328

Viena pagrindinių Batumio gatvių. Begalės keityklų, netgi kažkieno dviratis rymo, laukia šeimininko.

IMG_0329

Parūpo sučepsėt gatvės pyragaitį. Pardavėją prakalbint sekėsi sunkokai, anei rusiškai anei angliškai nemokėjo. Vargais negalais įsikirtau, kad vieni pyragėliai įdaryti bulvėmis, kiti – ryžiais. Išsirinkau tą su ryžiais. Aštrus, skanus pasitaikė. Jokio viduriavimo nesugeneravo.

IMG_0331

 

Batumis ruošiasi sezonui: darbai verda.

IMG_0334

Nežinau kada, gal kokį balandį turėtų pradėt plūst pirmieji poilsiautojai.

IMG_0332

Kolkas paplūdimys tuščias, nors išlindusi saulė tikrai džiugino. Vandens temperatūra nepasidomėjau, maudytis nebuvau pasiruošęs.

IMG_0336

Vasarą čia išties šurmulinga. Batumį vadina Kaukazo Las Vegas’u. Čia apstu kazino, privažiuoja gausybė turkų, nes pas juos lošimus užraukė prieš keletą dešimtmečių. Gražus miestas, graikai nemažai prisidėję prie architektūros dar Osmanų Imperijos laikais. Į Vegas visai neužneša, bet Caucasian Atlantic City vadint tiktų, vien dėl to, kad prie vandens ir panašaus Boardwalk’o. Tiesa, šis ne medinis, o cementinis. Dar Batumis turi dviračių takelį, nudriektą palei visą krantinę.

IMG_0337

Kaip ir Lietuvoj, pėstiesiems suklota danga plento padangom saugiau ir smagiau važiuot nei idiotiškai ištrinktom trinkelėm, bet čia nors nėra per ledą verčiančiu iš ratų išilginių linijų, kuomet trinkeles estetikos sumetimais sukloja išilgai, o ne skersai.  Tiesa, ledo čia būna itin retai, bet po lietaus drėgni išilgi grioviai irgi verčia iš ratų. Nors neskirti jie plentinukams, ko aš čia kabinėjuosi, važinėjasi žmonės nuomotais dviračiais plačiom padangom. Gruzinai visgi pasirinko šešiabriaunes plyteles ir suklojo jas korio principu, tai man patiko – neliko tų išilginių griovelių.

Statybos vyksta dideliais tempais. Čia daug investuoja turkai.

IMG_0340

Į patį centrą taip ir neužsukau, numyniau pakrantės promenada iki paskutinės palmės, visai greta lėktuvų tupyklos. Tikiusi, šioj vietoj boardwalk’ą nutrupino bangos, o ne tūpdamas lėktuvas. Gaila, kad oro eismas neintensyvus, patinka pažiopsot į orlaivius iš arti. Nelaukiau, nuskubėjau Turkijon.

IMG_0345

Ši kompanija lėktuvų tikrai sulauks. Įsikūrė netoliese. Ir ilgam. Įprastas, beje, vaizdas Gruzijoj. Fotkinau iš toli, pritraukiau kiek tik leido telefono kamera. Būčiau privažiavęs arčiau, būtų pasiūlę kartu lėktuvų laukt. Greitai nepaleistų. Trys tostai kaip minimum.

IMG_0346

Už oro uosto visai nebetoli ir siena. Čia NATO 2 vadavietė  užeiga.

IMG_0350

Turbūt vitrinoj ne kiauliena, nes anapus sienos mačiau lygiai tokių pat sukabinėtų:

IMG_0353

Bizantijos laikus menanti Gonio tvirtovė. Gonio pliažiukai sutraukia daugiau pasiturinčių žmonių, mėgstančių ramesnius, švaresnius paplūdymius. Tikima, kad pačioj tvirtovėy ilsisi vienas iš dvylikos apaštalų – šventas Matas  (tas pats, kurio vardu Anykščių dvibokštė bažnyčia užvadinta), bet gruzinai neleidžia kasinėt, taigi tas faktas neįrodytas.

IMG_0354

Vynas ir apelsinai prie pat sienos. Čia grįždamas gavau paragaut puikaus vyno.

IMG_0355

Good Luck.  Už pasieniečių kateriuko – jau Turkija:

IMG_0357

Nei pasieniečiai anei muitininkai nesikabinėjo, kaip Azijoj įprasta dviratininką leido kartu su pėstininkais, tad reikėjo rangytis per tuos suraitytus koridorius. Ties pasų kontrole vos perkėlėm dviese.

IMG_0363

Turkai pasitiko žymiai geresniais keliais, atidesniais vairuotojais ir puikiu kraštovaizdžiu.

 

IMG_0366

Pasieny niepavyko įsigyt turkiškos SIM kortelės internetui, nuskubėjau į artimiausią miestelį Hopa, vildamasis čia greit susitvarkyt interneto klausimus. Turkijoj maniau pabūsiu pora dienų, tai be interneto neištversiu. Neilgai trukęs aptikau kažkokių mobiliakų krautuvėlę. Angliškai niekas nekalbjo. Žestais ir rašydamas ant lapelio paaiškinau ko noriu, mergaite padarė paso kopiją, pradėjo rašyt sutartį. Bosas pasiūlė arbatos, nescafee. Atsisakiau, maniau nelauksiu čia juk visą amžinybę. Apžiūrėjau vitrinas, iškišau snapą lauk, apėjau vietinius namukus. Išsikeičiau truputį eurų į talonus. Man jų gali grynų prireikt. Keičiau 20 eurų popierinį banknotą, banke vėl nusišvietė pasą, imigracijos štampukus.. Galiausiai pasiėmiau savo liras. Turkų liros kainų etiketėse trumpinamos TL, tas trumpinys labai jau man su talonais asocijuojasi (taip, berods, ir mūsiškiai talonai būdavo trumpinami), aš mintyse taip jas ir likau vadint.

Pasivaikščiojau, nuėjau pajūrin, užkrimtau, grįžau po valandos, iš niūrių pardavėjų veidų supratau, kad dar negreit prisijungsiu prie web’o. Mergaitė pagaliau privertė savo kompą dirbt vertėjo režimu ir ant popieriaus lapelio perrašė: “We are working on”. Išėjau dar pusvalandžiui, apvažiavau apylinkes. Patiko darželiai tarp daugiaaukščių:

IMG_0370

Nors, tik įvažiavus į Turkiją laiką teko iškart dviem valandom atvyniot atgal, rodėsi, lyg dar anksti, bet sutems visvien už tiek pat laiko, galiu taip ir likt nakvot Hopoj. Dar po pusvalandžio aptikau savo globėjus užsiėmusius, abudu kalbėjo telefonais, kaip supratau, su valdžia ir aptarinėjo interneto suteikimo man klausimus. Mano išmankiuke vertėjas be interneto neveikia, deja. Užrašiau ant lapuko: “16:40?”. Mergaitė lygiai penkias minutes taukšėjo klavišais ir pagaliau užrašė atgal: “almost”. Dar po valandos grįžau, man iškilmingai įteikė sutartį ir SIM’ą. Patikrinom, atsibašliavau, dar kartą atsisakiau arbatos (turėjau priežąsčių atsisakyt, neįžeidžiau, manau). Apžergiau ratus ir patraukiau tolyn į vakarus. Dar neišvažiavus iš Hopos saulė niurktelėjo jūron:

IMG_0371

Kelias geras. Kokybiška danga, plati paraštė dviratininkams, neapkrautas labai. Bet gaila buvo vaizdų mint naktį, tai neužilgus pradėjau ieškotis nakvynės. Vakare pasidarė vėsoka, bet buvo sausa ir laiko į valias. Findikli miestelyje nutariau čia ir apsistot. Internetas pasiūlė kelis viešbutėlius pačiam mieste, bet akis užkliuvo už kažkokio namuko už kokių penkių kilometrų gilyn į kalvą.

IMG_0374

Keliukas buvo siauras, vingiuotas ir neapšviestas. Laikas nebuvo vėlyvas, tiesiog Turkijoj saulė leidžiasi penktą, o ne septintą, kaip Gruzijoj. Iš pradžių pasirinkau ne tą upės pusę, nes keliukas greit perėjo į visišką šunkelį ir atsirėmiau į tvorą. Grįžau atgal, kirtau upelį ir vėl pradėjau kilti palei kaimelius, lodydamas šunėkus, vis girdėjau upelį šniokščiant gretimais, galvojau, kaip bus įdomu ryt šviesoj vinguriuot atgal. Šunys baigėsi, pradėjau dvejot, ar gerai važiuoju, ar rasiu iš vis ką nors ten, bet sutiktas reklaminis skydelis pakelėj abejones išsklaidė akimirksniu ir pradėjau mąstyt, kaip reikės susišnekėt su šeimininkais. Radau krautuvėlę, nusipirkau sulčių. Süt tai juk turėtų būt sultys. Bet tai buvo pienas. Labai riebus pienas, beveik grietinėlė. Bet šaltas kaip alus. Sumurkiau visą litrą.

IMG_0375

Galiausiai tikslą pasiekiau. Tamsoj niekuo neišsiskiriantis nameliukas, kiauksintis šuva, nustebęs šeimininko veidas tarpdury. “Do you speak English?”, nedrąsiai pradėjau. “Sure do”. Išsyk buvau pakviestas vidun, pasodintas šalia židinio, pavaišintas karšta arbata.  Pokalbis truko ilgai, nedrąsiai paklausiau Mehmeto kiek gi man kainuotų nakvynė šiuose puikiuose namuose. Mehmetas paprašė dėl tokių smulkmenų nesijaudint.

IMG_0376

Svetainė buvo didžiulė, dvelkė senove. Mehmetas papasakojo, kad namui jau virš 300 metų, jis jį paveldėjo iš motinos, pats persikėlė gyventi čia iš Stambulo. Dabar jau pensininkas, 63 metų. Turėjo puikų, gerai apmokamą darbą Stambule. Išmaišė pusę pasaulio (štai iš kur ta puiki anglų kalba). Anksčiau rimtai važinėjo dviračiu, svajojo kada nors iš Maroko į Egiptą numint. Prisipažino labai nustebęs, kai pamatė nei iš šio nei iš to ne sezono metu, jau gerokai sutemus jo kieme pasirodžiusį dviratininką. Užsišnekėjom, kambarin karts nuo karto užeidavo dar vienas žmogus, įmesdavo malką židinin. Bet į pokalbį nesijungė. Gal koks tarnas, pamaniau, ir jam nevalia trukdyt šeimininko ir jo svečio. Bet jautėsi gana laisvai, saviakiškai ir vis prisėsdavo greta. Aha, nemoka angliškai, supratau, kai Mehmetas jam kažką išvertė turkiškai. Tuomet malkanešys kreipėsi į mane rusiškai: “Slušaj, tvoj lampočka celyj noč budet migat?”. Norėjo paklaust ar aš kada nors išjungsiu dviračio mirksiuką. Dviratį palikau tiesiog atrėmęs prie lauko durų, nemaniau, kad ilgai užsišnekėsim. Taip susipažinau su Nadari. Jis gruzinas, dirba pas Mehmetą ūkyje, laisvalaikiu žvejoja, medžioja ar su kilpa gaudo šernus. Šernų čia apstu, turkų jie nedomina. Sakė, trišimtkilograminiai ateina. Mano mirksiukas, pasirodo, šernus gąsdina ir pastarieji į jo kilpą nesiruošia lipt. Nedelsdamas išjungiau mirksiuką, nusiėmiau nuo dviračio mantą. Pokalbį tęsėm jau trise. Dar buvo užbėgęs Nadari švogeriokas, irgi gruzinas, jo vardo nepamenu.

Nadari šautuvas:

IMG_0381

Rankų darbo sietynas. Kai Mehmetas jau buvo išėjęs, Nadari sakė, kad mažiausiai penkis tūkstančius kainuoja. Tik nepaklausiau ko: talonų ar larių. Nors koks skirtumas. Mobiliakinė nuotrauka neperteikia to grožio. Kreivas aš fotografas.

IMG_0383

Pro praviras miegamojo duris matosi mano šviežiai paklotas patalėlis. Greta durų matom elektrinį šildytuvą, tačiau ir Mehmetas ir Nadari pirmenybę teikia židiniui.

IMG_0385

Šitam arbatiniui irgi virš 300 metelių.

IMG_0389

žemėlapis